Hiperhidrozė, arba padidėję prakaitavimas, – tai būklė, kuri dažniausiai pradeda varginti vaikystėje ar paauglystėje. Hiperhidrozė gali pasireikšti bet kurioje kūno vietoje, tačiau dažniausiai problemų kelia padidėjęs prakaitavimas delnų, padų ir pažastų srityse.
Prakaitavimas gali suintensyvėti dėl įvairiausių priežasčių, tokių kaip medžiagų apykaitos, endokrininės, neurologinės ligos, vartojami vaistai, karščiavimas, stresas, fizinis krūvis ir kt. Neretai pacientai skundžiasi nuolat drėkstančiais delnais, padais, pažastimis ir be akivaizdaus provokuojančio veiksnio, o tai sukelia emocinį stresą, nepasitenkinimą, tam tikros veiklos, socializacijos vengimą, taip pat gadinami drabužiai, avalynė. Visi šie faktoriai veikia žmogaus gyvenimo kokybę. Be to, pagausėjęs delnų ir padų prakaitavimas turi įtakos odos ligoms vystytis – delnų ar padų egzemai, o grybelinė infekcija dažnesnė esant stipriam prakaitavimui.
Hiperhidrozės gydymas yra ilgalaikis ir sudėtingas procesas. Antiperspirantai (vietinio vietinio poveikio prakaitavimą stabdančios priemonės) dažniausiai efektyvūs pažastų srityje, tačiau silpnai veikia delnų ir padų prakaitavimą, gali sukelti iritacines kontaktines odos reakcijas. Pastaruoju metu gydymui vis dažniau taikomos botulino toksino injekcijos. Tai veiksminga, tačiau skausminga procedūra, kurią reikia kartoti kas 4–12 mėn., gali išsivystyti plaštakų raumenų silpnumas.
Dar vienas moksliškai įrodytas efektyvus hiperhidrozės gydymo metodas – jonoforezės procedūra, plačiai naudojama užsienio klinikose. Tai neinvazinė, neskausminga, saugi, neturinti šalutinių poveikių ir lengvai pritaikoma padidėjusio prakaitavimo gydymo procedūra, tinkanti tiek delnams ir padams, tiek pažastims.
Gydymą jonoforeze rekomenduojama pradėti klinikoje, tačiau vėliau palaikomosios procedūros gali būti atliekamos ir namuose. Jonoforezės metu naudojama speciali įranga – aparatas, kuris generuoja žemos įtampos elektros srovę, tekančią per vonelėse esantį vandenį, į kurį pamerkiami delnai ir padai. Tiksliai neaišku, kaip procedūra veikia, tačiau manoma, kad elektros srovė, sąveikaudama su vandenyje esančiais mineralais, storina išorinį odos sluoksnį, taip blokuodama prakaito nutekėjimą ir slopindama prakaito liaukų veiklą. Kita nuomonė ta, jog elektros srovė sukelia laikiną prakaito liaukų latakų funkcijos sutrikimą, blokuodama simpatinę nervų sistemą bei veikdama ląstelinius sekrecinius mechanizmus. Amerikos dermatologų akademijos duomenimis, šis gydymo metodas efektyvus net 80 procentų pacientų, gydomų nuo padidėjusio prakaitavimo. Be to, jonoforezės procedūras galima derinti ir su kitais gydymo būdais (antiperspirantais ar botulino toksino injekcijomis). Kaip ir kiekvienas gydymo metodas, ši procedūra turi kontraindikacijų: negali būti atliekama nėščiosioms, sergantiesiems širdies ligomis, epilepsija, turintiems implantuotą širdies stimuliatorių ar kitokius metalinius implantus, pvz.: protezuotus sąnarius.
Jonoforezei nereikia jokio specialaus pasiruošimo. Iš pradžių rekomenduojama atlikti 3–5 jonoforezės procedūras per savaitę. Vienos procedūros trukmė – apie 15-20 minučių. Dažniausiai reikia 10–15 procedūrų efektyvumui pasiekti, – tada tęsiamas palaikomasis gydymas kiekvienam individualiai, pagal poreikį, dažniausiai 1–2 kartus per savaitę ar rečiau. Jeigu poveikis pacientą tenkina, įsigijus įrenginį, procedūras galima atlikti namuose.
