Филиалы:
Выберите язык:

Зарегистрируйтесь на консультацию по телефону или интернету
При приобретении консультации через интернет предоставляется 5% скидка выбрать услуги

Вильнюс
+370 5 205 26 06
+370 659 57933
Клайпеда
+370 46 344343
+370 595 7976

Vitiligo

Vitiligo (baltmė) yra ganėtinai dažnas pigmentacijos sutrikimas, kurio pagrindinis požymis- odoje atsiradusios baltos dėmės. Tai nutinka dėl epidermyje esančių melanocitų (ląstelių, gaminančių odos pigmentą melaniną) netekimo. Bėrimai gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje, o dėmės tarpusavyje gali susilieti ir formuoti didelius depigmentacijos plotus. Ryškiausias kontrastas tarp sveikos ir pažeistos odos stebimas tamsaus gymio žmonėms. Sergantieji vitiligo dažnai patiria nerimą, jaučiasi atstumti aplinkinių, nepasitiki savimi.

Baltmė yra pati dažniausia depigmentacijos priežastis. Apskaičiuota, kad šia liga serga net iki 2% bendrosios populiacijos, nepriklausomai nuo lyties, etninės kilmės ar kitų epidemiologinių faktorių. Baltmė gali atsirasti bet kuriame amžiaus tarpsnyje, tačiau dažniausiai bėrimai išryškėja 20- 30 metų amžiaus žmonėms. Kone trečdalį sergančiųjų sudaro vaikai, o apie 80 % suaugusiųjų pirmieji odos pažeidimai atsirado iki 30 metų amžiaus.

Vitiligo priežastys

Vitiligo priežastys nėra žinomos. Pacientai ligos atsiradimą dažnai sieja su patirtu emociniu stresu, persirgtomis ligomis, patirtomis traumomis, saulės nudegimais, nėštumu. Visgi nėra mokslinių duomenų, kurie patvirtintų šių veiksnių įtaką baltmės atsiradimui.

Pastebėta, kad pacientai, sergantys vitiligo, o taip pat ir jų pirmos eilės giminės (tėvai, broliai, seserys) dažniau serga ir kitomis autoimuninėmis ligomis. Todėl manoma, kad baltmė taipogi gali būti autoimuninis odos susirgimas. Be to, žmonės po kaulų čiulpų transplantacijos turi kone 3 kartus padidėjusią riziką baltmės atsiradimui.

Kaip jau minėta, sergant vitiligo baltos dėmės odoje atsiranda dėl melanocitų netekimo. Egzistuoja kelios teorijos, bandančios paaiškinti galimas melanocitų sunykimo priežastis, iš kurių populiariausios yra šios:

• Genetinis polinkis
• Autoimuniniai procesai
• Oksidacinio streso įtaka
• Virusinė infekcija
• Biocheminės reakcijos
• Neuromediatorių įtaka
• Melanocitų patologija

Nors mokslinių tyrimų metu gauti duomenys pagrindžia autoimuninių reakcijų ir oksidacinio streso įtaką vitiligo atsiradimui, nė viena iš šių teorijų negali paaiškinti įvairialypių susirgimo apraiškų. O vadinamoji „konvergencijos“ teorija teigia, kad melanocitų destrukciją lemia kelių aukščiau išvardintų veiksnių sąveika.

Genetinis polinkis. 25- 50% sergančiųjų baltme turi šeimos narių, kurie taip pat serga šia odos liga. 6% pacientai nurodo, kad vitiligo serga jų broliai ar seserys.
Autoimuninės ligos. Jau seniai nustatytas vitiligo ir kitų autoimuninių susirgimų, pvz., autoimuninio tiroidito, Greivso ligos,  1 tipo cukrinio diabeto, židininės alopecijos, reumatoidinio artrito, psoriazės ryšys. Nustatyta, jog net 20% sergančiųjų baltme gali turėti autoimuninį skydliaukės pakenkimą. Organizme susidaro vadinamieji autoantikūnai, nukreipti prieš specifinį organą- taikinį, pvz., skydliaukę. Tokie autoantikūnai susidaro ir prieš melanocitus, ko pasėkoje įvyksta jų sunaikinimas. Be to, daug reikšmės turi ir kiti organizme vykstantys imuninės sistemos pokyčiai.
Melanocitų patologija. Viena iš vitiligo teorijų teigia, jog melanocitai gali žūti dėl melanino (odos pigmento) sintezės metu susidarančių toksinių junginių. Ląstelių jautrumas šiems junginiams padidėja dėl patiriamo oksidacinio streso. Teoriją paremia ilgalaikiai stebėjimai, jog kontaktas su tam tikromis cheminėmis medžiagomis (pvz., pramoniniais teršalais, agresyvia buitine chemija ir pan.) galiausiai sukelia odos pigmentacijos pokyčius. Kita priežastis, dėl ko žūva melanocitai sergant baltme- tai dėl jų „atsikabinimo“ nuo pamatinės membranos (anatominės struktūros, skiriančios epidermį nuo tikrosios odos). Tai gali nutikti dėl traumos, laisvųjų radikalų, autoimuninių reakcijų ir kt.
Oksidacinis stresas. Keletas mokslinių tyrimų byloja, kad oksidacinis stresas gali būti grandininės reakcijos, dėl kurios žūva melanocitai, pradžia. Ląstelėje sutrinka oksidacijos ir redukcijos reakcijų pusiausvyra, reikšmingai sumažėja antioksidantų, padaugėja laisvųjų radikalų. Genetinį polinkį vitiligo turintiems žmonėms oksidacinis stresas gali paskatinti ligos atsiradimą paveikdamas imuninį atsaką į išorinius ir vidinius organizmą veikiančius faktorius.
Neuromediatoriai. Ši teorija teigia, jog netoli pigmentinių ląstelių esančios nervų galūnėlės gali išskirti medžiagas, toksiškai veikiančias melanocitus. Pastebėta, kad kai kuriais atvejais vitiligo bėrimai išsidėsto pagal dermatomus (t. y., odos plotas, kurį įnervuoja konkretus nervas). Be to, pasitaiko atvejų, kai baltmė atsiranda persirgus tam tikromis nervų sistemos ligomis, pvz., virusiniu encefalitu, sergant išsėtine skleroze, pažeidus periferinį nervą.


Vitiligo simptomai

Bendrieji vitiligo požymiai. Būdingiausias vitiligo požymis- tai baltos odos dėmėje. Jos nesukelia jokių nemalonių pojūčių- jų neniežti, nedegina, neskauda. Atspalvis gali būti įvairus- pieno baltumo, kreidos baltumo. Uždegimo požymių nebūna. Dėmės- įvairaus dydžio, kartais gali susilieti tarpusavyje, formuodamos didelius, aiškių ribų  depigmentacijos plotus. Vitiligo gali pažeisti bet kurią kūno dalį, bet dažniausiai dėmių atsiranda veido, rankų, liemens srityje. Neretai pacientai ligos pradžią sieja su neseniai patirtu emociniu stresu, nudegimais ar kita odos trauma, nėštumu. Vitiligo gali susirgti tiek vaikai, tiek ir suaugę.

Vitiligo dėmės gali turėti kelis atspalvius: baltą, šviesiai rusvą, pieno baltumo, kreidos baltumo ir pan. Spalvų variantai ryškiausiai matomi tamsaus gymio pacientams.

Pažeistoje vietoje plaukai taip pat netenka pigmento. Tam tikrais atvejais vitiligo gali pasireikšti galvos plaukų, antakių, blakstienų pigmento netekimu. Pastebėta, jog sergantieji baltme ir jų artimieji greičiau pražyla.

Halo apgamai rodo didesnę riziką baltmės išsivystymui. Nustatyta, jog 6- 26% pacientų, turinčių minėtų apgamų, gyvenimo eigoje suserga vitiligo.

Pagal susirgimo amžių, skiriami 2 vitiligo tipai:

• Pirmajam tipui būdinga ankstyva ligos pradžia (dažniausiai iki 12 metų amžiaus), ankstyvas pražilimas, Halo apgamai, vitiligo sergantys pirmos eilės giminės, Kiobnerio fenomenas (žr. žemiau).
• Antrasis tipas- tai paaugliai ar jauni suaugę, kurie neretai serga ir kitomis autoimuninėmis ligomis.

Vitiligo klasifikacija

Baltmė skirstoma į dvi dideles kategorijas: nesegmentinę ir segmentinę.

Nesegmentinė vitiligo gali būti:

• Generalizuota. Dėmės išsidėsto simetriškai, abiejose kūno pusėse. Pažeidžiamos įvairios kūno dalys. Ši ligos forma gali prasidėti vaikystėje ar ankstyvoje jaunystėje. Bėrimai atsiranda dažnai traumuojamose, trinamose ar kitaip mechaniškai veikiamose kūno vietose. Neretai išberia veidą, liemens sritį, galūnes. Ligai progresuojant, netenkama didžiosios dalies pigmento, pažeidžiama kone visa oda, tik kai kur gali likti sveikos odos plotelių. Tuomet ši forma vadinama universaliąja.
• Akrofacialinė, akralinė. Dėmės atsiranda veido ir (ar) galūnių srityje. Vėliau bėrimai gali išplisti po visą kūną.
• Gleivinių. Ši ligos forma pažeidžia burnos ir lytinių organų gleivinę. Bėrimai gali atsirasti generalizuotos vitiligo fone arba pasireikšti atskirai.
• Hipochrominė. Būdingesnė tamsaus gymio žmonėms. Netenkama tik dalies pigmento, todėl pažeista oda atrodo tik kiek šviesesnė negu aplinkinė sveika oda.

Segmentinė vitiligo. Rečiausias baltmės tipas. Būdingas odos pažeidimas, bent jau dalinai atitinkantis konkretų dermatomą. Depigmentacijos zona ryškėja kelis metus ir stabilizuojasi, odos pažeidimas neturi tendencijos plisti. Be to, anksti pažeidžiami ir plaukai. Vienu metu gali būti pažeidžiami keli kūno odos segmentai, nebūtinai toje pačioje kūno pusėje.

Kiobnerio fenomenas. Dažnas odos traumavimas, pvz., trynimas, krapštymas, taip pat dažnas kontaktas su alergizuojančiomis ir dirginančiomis medžiagomis gali išprovokuoti baltmės atsiradimą, ypač kaklo, alkūnių ir kulkšnių srityse. Verta įsidėmėti, jog šis fenomenas nėra specifiškas vien tik vitiligo.

Įdomu tai, jog 30- 40 % atvejų vitiligo gali pažeisti ir melanocitus, esančius tinklainėje, vidinėje ausyje, galvos smegenų dangaluose. Laimei, tai nesukelia jokių simptomų ir yra visiškai nepavojinga.

Su vitiligo susijusios ligos
Autoimuniniai susirgimai. Kaip jau minėta, vitiligo neretai būna susijusi su autoimuninėmis ligomis, pvz., autoimuniniu tiroiditu, židinine alopecija, psoriaze, 1 tipo cukriniu diabetu, reumatoidiniu artritu, uždegiminėmis žarnų ligomis, skleroderma, sunkiąja miastenija, diskoidine ir sistemine raudonąja vilklige, Sjogreno sindromu ir t. t... Nustatyta, jog žmonės, sergantys aukščiau išvardintomis ligomis, turi gerokai didesnę tikimybę susirgti generalizuota vitiligo negu bendra populiacija.
Genetiniai sindromai. Baltmė yra itin retų genetinių sindromų, pvz., Kabuki, Alezzandrini, Vogt- Koyanagi-Harada, komponentu. Šiems sindromams būdingi ir kitų organų, ne tik odos, pažeidimai.
Psichosocialinės problemos.  Neretai baltmė sukelia daug psichologinio streso, mažina pasitikėjimą savimi, lemia įvairiausių kompleksų išsivystymą. Neigiamas poveikis psichikos sveikatai, emocinė ligos našta labiau paveikia moteris bei tamsaus gymio asmenis. Sergantiems vaikams neretai sutrinka socialinė adaptacija bendraamžių kolektyve, dėl ko vėliau vystosi įvairios psichologinės problemos.

Ligos eiga
Vitiligo eiga yra nenuspėjama. Vieniems pacientams bėrimai išlieka stabilūs, o kitiems progresuoja gyvenimo eigoje. Daugumoje atvejų, metams bėgant, dėmių išsidėstymas ir pažeistos odos plotai keičiasi- dėmės didėja, atsiranda naujų odos pažeidimų. Ligos progresija dažnesnė šiais atvejais:

• Kai šeimoje yra sergančių baltme
• Didelis ligos stažas
• Nustatomas Kiobnerio fenomenas
• Yra gleivinės pažeidimų

Visgi daugumoje atvejų ligos progresija yra nenuspėjama.

Vitiligo diagnostika

Baltmės diagnostika dažniausiai nesukelia sunkumų. Liga nustatoma remiantis būdingais požymiais- įgytos, aiškių ribų, tolygios baltos spalvos dėmės, aiškaus kontūro atskirtos nuo aplinkinės sveikos odos, nesant uždegimo požymių. Diagnozuojant vitiligo, įvertinama:

• Susirgimo amžius
• Veiksniai, galėję išprovokuoti ligos atsiradimą
• Kiti su bėrimu susiję simptomai
• Bėrimų plitimas
• Bėrimų pokyčiai laikui bėgant
• Gretutinės ligos
• Vartojami vaistai
• Paciento profesija, galimas kontaktas su cheminėmis medžiagomis
• Šeimos narių ligos

Pagalbiniai diagnostiniai metodai. Diagnozuojant vitiligo, dažnai pasitelkiamas ištyrimas Vudo lempa. Tai specialus prietaisas, skleidžiantis tam tikro bangos ilgio spindulius. Juo pašvietus baltmės pažeistą vietą, dėmės tik dar labiau išryškėja, įgauna ryškų melsvai baltą atspalvį. Kitų dermatologinių tyrimų, pvz., dermatoskopijos, odos biopsijos ir histologinio ištyrimo, paprastai neprireikia. Neretai pacientams rekomenduojama ištirti skydliaukės funkciją dėl ganėtinai dažno ligos ryšio su autoimunine skydliaukės patologija.

Vitiligo gydymas

Kol kas nėra jokio metodo, galutinai išgydančio ligą. Taikomi gydymo metodai tik sulėtina ligos progresavimą bei gali paskatinti pigmentacijos atsistatymą. Prieš skiriant gydymą, svarbu įvertinti:

• Susirgimo amžių
• Vitiligo formą (segmentinė, nesegmentinė)
• Gleivinių būklę, Kiobnerio fenomeną
• Ligos progresijos greitį, dėmių plitimą
• Ankstesnius pigmentacijos atsistatymo (repigmentacijos) epizodus
• Anksčiau taikytus gydymo metodus bei atsaką į juos
• Ar šeimoje yra vitiligo bei kitų autoimuninių ligų atvejų
• Gretutines ligas
• Vartojamus vaistus ir maisto papildus
• Paciento profesiją, galimą kontaktą su cheminėmis medžiagomis
• Ligos įtaką paciento gyvenimo kokybei

Labai svarbu yra apžiūrėti viso kūno odą dėl galimų pažeidimų. Vitiligo „mėgsta“ pažeisti lūpas, odą apie burną, akis, nugarinį plaštakų paviršių, pirštus, riešus, alkūnes, pažastis, spenelius, bambą, kryžmens sritį, kirkšnis, kelius. Parenkant tinkamiausią ir efektyviausią gydymo metodą, nustatomas pažeistos odos plotas. Vitiligo pasižymi nenuspėjama eiga, lėtu atsaku į gydymą, ir tai yra tikras iššūkis tiek gydytojui, tiek pacientui. Skirtingos kūno sritys skirtingai reaguoja į gydymą, pvz., veido ir liemens srityje esančios dėmės atgauna pigmentaciją kiek greičiau negu rankų bėrimai. Be to, akivaizdžiausias gydymo efektas matomas tamsaus gymio žmonėms.

Įtaką gydymo metodo parinkimui taip pat daro ir ligos sunkumas, paciento pageidavimai (dėl kainos, prieinamumo), tikėtinas atsakas į gydymą. Keli gydymo metodai (pvz., fototerapija ir geriamieji ar tepamieji kortikosteroidai) pasižymi geresniu efektu derinant juo kartu negu vartojant atskirai. Deja, kartais liga atsinaujina nepaisant taikomo gydymo, o be to, joks gydymo metodas negarantuoja, kad atsinaujinusi pigmentacija išliks visam laikui.

Pagrindiniai vitiligo gydymo metodai

Tepamieji kortikosteroidai. Tai vieni dažniausių vaistų, skiriamų baltmės gydymui. Jie tinka, kai ligos židinių esti nedaug ir jie nedideli. Geresnis gydymo efektas pasiekiamas, kai šie vaistai yra derinami su fototerapija. Vis dėlto, ilgai vartojant kortikosteroidų tepalus, gali atsirasti folikulitas, odos atrofija, teleangiektazijos. Vietiniai kortikosteroidai nerekomenduojami esant veido vitiligo, bei kai pažeisti dideli odos plotai.

Vietiniai kalcineurino inhibitoriai. Tai imunomoduliuojantį poveikį turintys vaistai, kurie slopina įvairių uždegiminių molekulių gamybą. Be to, jie nesukelia odos atrofijos, todėl yra saugūs naudoti ir veido srityje.

Fototerapija. Tai gydymas saulės spinduliais arba dirbtiniais ultravioletiniais spinduliais, gaunamais iš specialios paskirties medicininių prietaisų. Vitiligo gydymui dažniausiai rekomenduojama siaurų bangų UVB fototerapija, kurios pasėkoje skatinama melanocitus stimuliuojančio hormono gamyba, aktyvinami fibroblastai, kiti augimo faktoriai, tai pat stimuliuojama melanocitų proliferacija bei melanino gamyba. Siaurų bangų UVB fototerapija neturi sisteminio toksinio poveikio, yra saugi vaikams ir suaugusiems. Šis metodas taikomas tiek ligos stabilizavimui, tiek ir repigmentacijai. Anksčiau vitiligo gydymui plačiai taikyta PUVA terapija taip pat plačiai taikoma vitiligo gydymui, nes skatina pigmento melanino gamybą, slopina odoje vykstančius uždegiminius procesus.

Sisteminiai kortikosteroidai. Mažos geriamųjų kortikosteroidų dozės gali būti skiriamos norint sulėtinti greitai progresuojančios baltmės eigą. Dažnai šis metodas derinamas su fototerapija. Visgi šie vaistai nėra efektyvūs siekiant repigmentacijos, kai vitiligo esti stabili.

Alternatyvūs gydymo būdai. Neretai pacientams, sergantiems vitiligo, rekomenduojami antioksidantai ir vitaminai, kaip papildomos priemonės gerinant odos būklę. Mokslinių tyrimų, nagrinėjančių maisto papildų įtaką repigmentacijai, yra mažai, tačiau pastebėta, kad vitaminas C, vitaminas B12, folio rūgštis, gali padėti stabilizuoti ligos eigą bei paskatinti odos pigmentacijos atsistatymą. Alfa-lipoinė rūgštis yra dar viena veiklioji medžiaga, antioksidantas, kuri derinyje su vitaminu E, polinesočiosiomis riebiosiomis rūgštimis taipogi gali pagreitinti repigmentaciją. Ginkmedžio ekstraktas nuo senų laikų yra naudojamas kinų liaudies medicinoje įvairių neurologinių susirgimų, kraujagyslių patologijos bei odos ligų gydymui. Atlikti mažos imties tyrimai parodė, kad vartojant ginkmedžio ekstraktą, vitiligo progresija pastebimai sulėtėja, daugumoje pažeistos odos plotų atsistato pigmentacija.

Kosmetinis kamufliažas tinka pacientams, kuriems baltmė pažeidžia veidą, kaklą, rankas. Tai kosmetikos produktai su atspalviu, savaiminio įdegio priemonės. Tatuiruotės, permanentinis makiažas yra vengtinos procedūros, kadangi tai didina Kiobnerio fenomeno riziką, o tatuiruočių pigmentas gali išprovokuoti tolesnius odos spalvos pokyčius.

Vitiligo prognozė

Baltmė - tai lėtinė liga, kurios eigą ganėtinai sunku prognozuoti. Ankstyvame amžiuje pasireiškusi vitiligo siejama su greitesniu progresavimu, didesniu kūno ploto pažeidimu. Daugumai pacientų pavyksta išlaikyti stabilią ligos eigą. Kai kuriais atvejais pigmentas atsistato savaime.

Visais atvejais rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju dermatologu, kuris įvertins Jūsų odos būklę bei paskirs tinkamiausią gydymą metodą, kad vėl galėtumėte džiaugtis sveika oda.